Programa 2023
Nemokamas turas su menotyrininke po galerijas (I)
20:30
Nemokamas turas su menotyrininke po galerijas:
„Drifts”,
„AV17”,
„Pamėnkalnio galerija”,
„Meno niša”,
„MO muziejaus” skulptūrų sodas.
Pradžia: galerija „Drifts” (T. Vrublevskio g. 6-2).
Nemokamas turas su menotyrininke po galerijas (II)
21:00
Nemokamas turas su menotyrininke po galerijas:
„5 malūnai. VDA galerija”,
galerija „Kristina Norvilaitė”
„Akademija. VDA galerija”,
„Artifex. VDA tekstilės galerija”.
Pradžia: galerija „5 malūnai” (Malūnų g. 5).
5 malūnai. Vilniaus dailės akademijos galerija
(Malūnų g. 5)
20:00-22:00
Galerijoje vyks Antono Zolo muzikinis pasirodymas ir susitikimas su parodos autore
Marija Brusokaitė. Paroda „Kaip pasislėpti laike“.
Kuratorė: Marija Marcelionytė-Paliukė
Asmeninėje parodoje autorė pristato du vaizdų rinkinius – animacijas „Čiau, Braške“ (2021 m.), „Braškėjimas per siūles“ (2023 m.) ir šilkografijų seriją „Nolens Volens“ (2019 m.).
„Nolens Volens“ (liet. norom nenorom) dabar atrodo kiek ironiškai, nes tai paskutiniai darbai, kuriuos apskritai kūriau kokia nors grafikos technika. Savita tamsi tuometė tekstūra, murzinai ir negrabiai sukalti fotografiniai koliažai – ryškios migrenos auros. Gamtos ir miesto motyvai, vaikščiojimo ratais trasos, numylėto Vilniaus pakampės. Prie serijos mane pririšo skausmas, todėl pririšau darbus prie jo. Tada skausmas lyg paukštis iš mano galvos išskrido į kitą inkilą.
Piešiant animacijas, kadrai virsdavo išklotinėmis, vieną jų įrėminau šiai parodai. Ji puikiai atspindi mano pasaulio pulsą, jo paklaidą. Piešimas paslepia mane laike. Ilgai čia tetrunka keletą akimirksnių, įvykius gena nepatikimas atsitiktinumas, grėsmės nuojauta yra beveik visų mano darbų leitmotyvas. Esama sistema suardoma, jos vietoje dėlioju kitą, laužančią įprastus dėsnius. Taisyklė viena – viskas praeina, bet išeinama tik tada, kai išbūnama. Galerijos „5 malūnai“ erdvę verčiu sava komforto teritorija, tik kitame laiko taške, kitoje aplinkoje. Sukti ratu, spoksoti, įžiūrėti, sukelti virpulius, įsiurbti į belaikę „barankos“ skylę…
Animacijų garso takelius sukūrė menininkas Antonas Zolo. Beje, šilkografijų serijai jie irgi tinka. O ir šiaip viskas susiklostė, lyg kitaip ir būti nebūtų galėję.
Marija Brusokaitė (g. 1997 m.) 2021 metais baigė grafikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Pastaruosius kelerius metus apsėsta eksperimentinės animacijos. Dirba virtuvėje, gamina ledus, pilsto arbatos grybą.
Akademija. Vilniaus dailės akademijos galerija
(Latako g. 2 / Pilies g. 44)
20:30
Ramintos Dirsytės-Urbonienės ir Saulės Matulevičiūtės parodų turai
Saulė Matulevičiūtė. „Mados atvaizdas. Aukštosios mados estampas vizualiajame mene. I dalis“.
Parodoje pristatomos iliustracijos, technologiškai ir idėjiškai tikslingiau įvardijamos kaip mados estampai. Kūriniai įkvėpti gyvai patirtų istorinių šaltinių: Šiaurės Italijos kraštų meno muziejuose, galerijose, devynioliktojo amžiaus žurnalų mikrofilmų formatu Biblioteca Nazionale Braidense Milane, Milano mados bibliotekoje (Milano Fashion Library) rastais prancūziškojo „La Mode Illustrée“ žurnalo numeriais, asmeninėmis fotografijomis kultūrinių kelionių metu.
Ekspozicijoje greta mados estampų taip pat supažindinama ir su jais įkvėpusiais šaltiniais bei susijusiais patirtais gyvenimo naratyvais meninio tyrimo metu.
Ramintos Dirsytės-Urbonienės personalinė paroda.
Galerijoje pristatoma jaunosios kartos tapytojos Ramintos Dirsytės – Urbonienės personalinė tapybos ir objektų paroda, kuri yra pastarųjų dviejų tapybos magistrantūros studijų metų eigoje vystytos meninės praktikos vaisius. Tapytoją domina banguojantis ir neišsemiamas patiriančiojo ir aplinkos santykis, matantis-žiūrintis žvilgsnis ir jo pasekmės. Geometriniai, dangaus, žmogaus kūnų motyvai persipina tarpusavyje sujungdami perspektyvas ar tapybinius žanrus, taip primindami, kad šiuolaikinis žvilgsnis nėra vienalytis. Vaizdiniai drobėse ir objektai — tai pėdsakai, ženklai, prieš reginčias žiūrovo akis tampantys simboliais, keliaujančiais minčių gijomis ir galiausiai ištirpstančiais kūrinį patiriančiojo įsivaizduojamybėje, kurioje pėdsaką palikti visada ir buvo jų tikslas.
Galerijoje „Akademija“ bus pristatoma jaunosios kartos tapytojos Ramintos Dirsytės – Urbonienės personalinė tapybos ir objektų paroda, kuri yra pastarųjų dviejų tapybos magistrantūros studijų metų eigoje vystytos meninės praktikos vaisius. Tapytoją domina banguojantis ir neišsemiamas patiriančiojo ir aplinkos santykis, matantis-žiūrintis žvilgsnis ir jo pasekmės. Geometriniai, dangaus, žmogaus kūnų motyvai persipina tarpusavyje sujungdami perspektyvas ar tapybinius žanrus, taip primindami, kad šiuolaikinis žvilgsnis nėra vienalytis. Vaizdiniai drobėse ir objektai — tai pėdsakai, ženklai, prieš reginčias žiūrovo akis tampantys simboliais, keliaujančiais minčių gijomis ir galiausiai ištirpstančiais kūrinį patiriančiojo įsivaizduojamybėje, kurioje pėdsaką palikti visada ir buvo jų tikslas.
Artifex. Vilniaus dailės akademijos galerija
(Gaono g. 1)
Žygimantas Augustinas. Paroda „Nuo ramybės iki panikos“.
Kelerių pastarųjų metų pokyčiai bando pripratinti žmonių psichiką prie didelių svyravimų. Tarsi vandenynas banguojančios žmonių nuotaikos įgavę rezonansą sukuria viską griaunančius reiškinius arba mobilizuoja visuomenę kovai, vysto atsparumą. Sirenos ir staugūnai – įrenginiai, skirti pranešti apie pavojų, šiame kontekste tampa vėl aktualūs.
Sirenos taip pat yra senovės graikų mitologinės būtybės, pusiau moterys, pusiau paukščiai, anot Homero, viliojančios jūrininkus. Staugūnai yra beždžionių rūšis (Alouatta), kuri geba itin garsiai staugti, patinai staugia dažniausiai viliodami pateles arba atbaidydami konkurentus.
Projektas siekia atkreipti dėmesį ir į pavojaus signalų prietaisus, ir į senovės graikų mitines būtybes, ir į garso savybių tyrinėtojus.
Pavyzdžiui, beždžionės Alouatta geba taip garsiai staugti dėl ypač didelio poliežuvinio kaulo, veikiančio kaip rezonatorius. Įspūdingi inžinierių sukurti įrenginiai, būtybės, gebančios vilioti, ir garso tembro bei jo atkūrimo įrenginių fetišizavimas projekte susijungia. Tikslas – aktualizuoti pasiruošimo pavojui svarbą kartu su raminančio prieglobsčio būtinybe.
Parodoje pamatysite šiuolaikinę elektroninę „Sonnenburg“ sireną, kuri praneštų jums apie oro pavojų karo metu, tačiau ji gros lyra taip, tarsi viliotų Odisėją. Rasite ir mažesnių sirenų, kurios švelniai atrodydamos geba skleisti itin bjaurų garsą, taip pat senovės graikų sireną pajuodusiomis rankomis. Kartais staugs staugūnas, tapyba, piešiniai ir jaukiai šviečiantys lempiniai garso stiprintuvai primins apie galbūt ramią praeitį. Įjungtas (nemirtinas) garso ginklas, skirtas išsklaidyti nelegalius susibūrimus, suteiks progą susipažinti su mįslinga vibracijų galia. Paroda ir jos eksponatai bus ramūs, tačiau įjungus vaizduotę ar jungiklį gali kelti paniką.
(Totorių g. 5-5)
20.00
Turas po parodą su autore Jurga Barilaite
Jurga Barilaitė. Paroda „Dugnas“ .
Paroda „Dugnas“ yra trečioji Jurgos Barilaitės vystomo projekto „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ dalis. Šiuo projektu autorė tyrinėja skirtingus pasipriešinimo ar išsilaisvinimo iš radikalių galios ideologijų būdus. Ieškodama sąsajų tarp kūno, kalbos ir abstrakčios simbolikos, menininkė kuria alternatyvias rezistencijos strategijas, atskleidžia kovos prieštaringumą ir kartu ieško susitaikymo su likimu. 2019 metais galerijoje „Artifex“ Jurga Barilaitė pristatė pirmąją projekto dalį pavadinimu „Kaulai ir nuosėdos“, o 2021 metais buvo pristatyta antroji dalis – „Linijos ir raukšlės“ galerijoje „Atletika“.
Reflektuodama pastaraisiais metais pasaulyje tvyrančią politinę ir socialinę įtampą, J. Barilaitė pristato parodą, kurioje tyrinėja galimas išgyvenimo strategijas. Parodoje dugnas ne tik simbolizuoja absoliučią pabaigą, bet ir tampa atspirties tašku, kuriame nusėdęs dumblas atspindi gyvybės tęstinumą bei primena apie nuolatinę kaitą. Irimo procesas dumble arba šviesos pranykimas tamsiausioje materijoje menininkę įkvepia ieškoti neutralaus žvilgsnio į neigiamus politinius pokyčius globaliu lygmeniu. Susidūrusi su visą žmoniją apimančiomis problemomis, jų sprendimo būdus J. Barilaitė atranda sapnuose ir, pasitelkusi dirbtinį intelektą, konstruoja „instrukciją“ žmonijai išsigelbėti.
Jurga Barilaitė (g. 1972) yra tarpdisciplininė menininkė, tapytoja ir asambliažų, tekstų, performansų bei videomeno kūrėja. Menininkės kūrybos pagrindą sudaro kritiškas požiūris į tapybos tradiciją ir jos diskursą, samprotavimai apie menininko tapatybę bei kūrybos prigimtį, taip pat feministinio konstrukto išryškinimas. J. Barilaitės idėjos dažnai būna paremtos autobiografinėmis detalėmis, mokslinėmis teorijomis, meno istorijos ar popkultūros įvaizdžiais.
Nuo pat tapybos studijų baigimo Vilniaus dailės akademijoje 1996-aisiais autorė ėmė kurti tarpdisciplininius projektus bei aktyviai dalyvauti parodinėje veikloje. Nuo 1998 metų J. Barilaitė yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė. Menininkės darbų yra įsigijęs Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus, „Lewben“ meno fondas bei meno kolekcininkai Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Austrijoje, Prancūzijoje,
Drifts
(T. Vrublevskio g. 6-2)
Šarūnas Baltrukonis. Paroda „Nexus“.
„Nexus“ – pirmoji asmeninė jaunosios kartos tapytojo Šarūno Baltrukonio paroda. Joje pristatomi pastaraisiais metais sukurti menininko tapybos darbai ir objektai, kūrybiškai reflektuojantys mūsų pakitusį santykį su technologijomis bei technologiškumu.
Menininko drobėse veikiantys motyvai, netekę savo prigimtinio „tikroviškumo“ ar „skaitmeniškumo“, įsitraukia į kokybiškai naują, per abipusę sąveiką suvoktiną santykį. Derindamas savo prigimtimi priešingus motyvus ir ieškodamas estetinio jų balanso, Š. Baltrukonis šiurkščius, aštrius, lygius ar slidžius plokštumų paviršius išnaudoja kaip skirtingą informaciją apie iš jų sudarytus kūnus talpinančias laikmenas. Kūrinių paviršiai čia tampa specifine membrana, struktūruojančia paveikslo motyvų sąrangą bei kuriančia nenutrūkstamos jų sąveikos abipus tikroviškumo ir virtualumo erdvių ribas.
Galerija „Kristina Norvilaitė“
(Užupio g. 1)
21:30
Parodos turas su autore Kristina Norvilaite
Kristina Norvilaitė. Paroda „Asambliažai ir peizažai“.
Autorė pristatys darbus dviem technikomis: asambliažo ir peizažo. Pasak autorės, šie du skirtingi kūrybos būdai leidžia praplėsti savo įgūdžius, mąstymą, žongliruoti prasmėmis, juokauti. „Neįsipareigoju ir dėlioju kompozicijas, tepu spalvas, nuotaikas. Kartais asambliažio dėliojimas užtrunka ir dešimt metų. Dėl to, kad reikia išlaukti tam tikros detalės ar daikto, kurie papildys esamą kompoziciją. O peizažų visados daug atsiranda mano kūrybos lauke, kai ilgai negaliu kur nors keliauti“, – pasakoja autorė.
Galerija „Meno Niša“
(J. Basanavičiaus g. 1)
Jelena Škulis. Paroda „Pauzė. Prie karo upės“.
Pagrindinė parodos instaliacija yra net 10 metrų ilgio kūrinys, atliktas kompiuterizuotomis nytinėmis staklėmis, tačiau austas rankomis. Kiekvienas instaliacijos siūliukas pravertas ir sudėtas rankomis. Pagrindinio parodos „Pauzė. Prie karo upės“ kūrinio audinio turinys yra seka besikartojančių žodžių su pauzėmis. Šiuos žodžius J. Škulis išgirdo iš vieno interviu su mergina iš Ukrainos. Ji savo dabartinį gyvenimą apibūdino žodžiais „karas“, „ašaros“ ir kad gyvena „laukimu“. Šiuos žodžius originaliai išsakyta ukrainiečių kalba menininkė išdėliojo įvairia seka lėtoje fizinėje laiko juostoje su pauzėmis arba beveik įskaitomus.
MO Muziejaus skulptūrų sodas
(Pylimo g. 17)
Veikia 24/7
MO muziejaus skulptūrų ekspozicija po atviru dangumi laukia jūsų bet kuriuo paros metu. Draugiją jums palaikys ryškiausių Lietuvos skulptorių kūriniai.
MO skulptūrų sodas – tai skulptūrų paroda po atviru dangumi, kuri veikia visą parą. Čia rasite Nacionalinės premijos laureatų kūrinius. Tai Mindaugas Navakas, vienas pirmųjų Lietuvoje ėmęsis įvietinto meno; nenuilstantis novatorius Petras Mazūras, pastaruoju metu puoselėjantis konceptualiąją skulptūrą; Vladas Urbanavičius, išgarsėjęs savo „Krantinės arka“ (2009), vilniečių praminta „Vamzdžiu“. MO sode pritapo ir Ksenijos Jaroševaitės nekonvencinio grožio figūrinės skulptūros. O visai neseniai MO skulptūrų sodą papildė ir Donato Jankausko–Duonio „Viktoras arba Viktorija“ bei Vinco Kisarausko Antkapinio paminklo Liobių šeimai fragmentas.
MO muziejus siekia telkti bei puoselėti bendruomenę, tad kuriant sodą buvo įtraukta ir savanorių sodininkų bendruomenė. MO sodininkai – tvaraus ir natūralistinio MO skulptūrų sodo apželdinimo kūrėjai, kurie rūpinasi muziejaus sodu ir gyva ekspozicija, kviečiančia užsukti vilniečius ir miesto svečius.
Pamėnkalnio galerija. Lietuvos dailininkų sąjungos galerija
(Pamėnkalnio g. 1)
Vizualaus meno bienalės „Laconica“ paroda „Švytėjimai“.
Parodos kuratorė: Agnė Jonkutė.
Parodos autoriai: Danas Aleksa, Ramūnas Alminas, Henrikas Čerapas, Sigita Ūla Gečaitė, Rūta Katiliūtė, Sybille Pattscheck, Karolis Vaivada, Tess Williams, Julie Wolfe, Darius Žiūra.
Parodos „Švytėjimai“ idėja kilo permąstant 2021-ųjų metų bienalės parodų griežtą juodo/balto monochromiją, kuri paskatino pasirinkti kontrasto principą ir pasvarstyti, kokią reikšmę turi spalvingumas minimalistinėje meno kalboje. Kaip pastebėjo britų meno istorikas Johnas Gage‘as, spalva – tai visų pirma bendravimo kodas, kad ir kaip sunku sutarti dėl jo apibrėžčių: „Išmokome klasifikuoti spalvas pagal atspalvius, tačiau jos turi ir kitų svarbių savybių, tokių kaip grynumas, šviesis ar tamsumas, matiškumas ar blizgesys, šiluma ar šaltumas. Vienas iki-moderniųjų laikų iliuminatorių dirbtuvių galvosūkių – kaip interpretuoti daugybę pastabų apie spalvas, kurios yra išlikusios rankraščių paraštėse ir reprezentuoja bendravimo kodą tarp dirbtuvės meistro ir dailininko.“
Paroda persmelkta meditacijų apie spalvą kaip šviesos šaltinio savybę. Spalva ir šviesa čia veikia ne tik kaip formalieji kūrinio elementai, bet ir kaip beveik fiziškai apčiuopiami, blausiau ar intensyviau pulsuojantys arba fotonų srautą sugeriantys objektai. Parodos kūriniuose spalva išgryninama iki abstrakčios idėjos, perteikia simbolines ar asociatyvias vertes, o jos tikslas – panardinimas arba perkėlimas į alternatyvias švytinčias tikroves.
Paroda „Švytėjimai“ – tai vienas vizualaus meno bienalės „Laconica“ renginių. Bienalė sumanyta kaip erdvė ir platforma menininkams, savo kūryboje vystantiems minimaliosios ar minimalistinės kalbos būdus, naudojantis tokiais raktažodžiais kaip formos redukcija, turinio talpumas, pasakojimo sąlygiškumas, raiškos abstraktumas, tylos estetika ir kt. 2021 metų bienalės „Laconica“ renginiai domėjosi monochromo ir minimalistinės poezijos sąsajomis. Šiemet parodose susitelkiama į spalvos ir kvapų (olfaktorinio meno) pojūčių ir reiškinių lauką.